Jonas Laivys (Kuršių ainis…)

Lyg iš giedro dangaus netikėtai staiga ėmė lyti: „Gal galėtumėm` mes pasimatyti!…“

ATVIRAS LAIŠKAS SENAI MEILEI…

Iš tiesų… Seniai nesimatėm… Turbūt daug kas naujo Tavo pasaulyj` įvyko?…

…Veikiausiai Tavo žavioj` šypsenoj` savieji dantys jau kliba?…

Papai dailieji Tavo ko gero suvyto, baigia išnykti?…

Tikriausiai Tavo ‘kvietinis’ kūšys jau nupliko?…

Tavo gražioj` subinėj` skylė tik beliko?…

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Apskritai beveik viskas, kas Tavyje kažkada mane traukė ir gundė, jaučiu, kad nunyko…

∗

…Na, o aš… (Pasakysiu gal taip…) Prieš gražias moteris vis dar „kažkaip“ išsi“lydau“…

Sanatorinės meilės, – (anot V. Petkevičiaus, karštos… ir trumpos…) – mane vis dar lydi…

•∗•

… Kas dėl mūsų, sakau:

Kadangi šiandieną mums girdisi „jau…“,

Tad ar beverta mums susitikti?!…

Kam?!… Už ‘rankyčių’ „reikšmingai“ pasilaikyti?!…

„Mūsų amžiuje“ ar ne kvailoka šitai daryti?!…

∗∗∗

Sakai: pabendraukime bent virtualiai?…

Prašau!… Jeigu nori, gali…

Internetinę mano svetainę gali pavartyti…

Gali SMS (į iPhone…) ar e-mail`ą man parašyti…

(Pageiautina taip, kad man įdomu Tave būtų skaityti…)

P.S. Jei ne, Giedrius Savickas Tau sako: „Eik…  šikti!“…