Rašyta 2013-05-30…

(MANO) PRAEITIS… 

O, Dieve, koks naivumas… Koks naivumas!… –

Praeitį (iš užmaršties…) bandyti prisišaukti…

Kada „tos“ praeities keliskart` perstatyti rūmai…

Kada „ta“ praeitis (galbūt`) nemoka

ir (galbūt`) negali ar (galbūt`) nenori… prisiminti, laukti…

*

Ir vis dėlto…

Aš nerašau: „Šaukiu aš tautą!…“

(Nes nesu Brazdžionis…)

Rašau: šaukiu aš praeitį ateiti!!!…
(Nes esu truputį nostalgingas Juonis…)

Taigi…

„Ta“ praeitis nuo savo pradmenų nutolo,

Tarytum laivas koks nuo jūros vartų molo…

„Toje“ praeityje – sudegusios (audringos) aistros, –

[Dabar belikę, (galima sakyti), tik „sava“… ir… vaistai…)

…Dalis „tos“ praeities į mokslus didelius išėjo…
Dalis „tos“ praeities gražiausiais sodais sužydėjo…
…Dalis „tos“ praeities prieš daugel` metų už…, už… ištekėjo,
(ir atžalų krūva jai užderėjo… Anūkės ir anūkai į panas, į vyrus jau išėjo…)

…Dalį „tos“ praeities visokie kvaišalai į savo liūną nugramzdino…
…Dalis „tos“ praeities gyvenimo pilnatvės taip ir nepažino…
Ir pagaliau: dalis „tos“ praeities, deja, jau ir kapuos`…
…Beliktų, (jei mokėčiau…, jei galėčiau…, jei norėčiau…),
(tyliai…) pasimelst`… Už praeitį… Už „tuos“…

*

Ir vis dėlto…

Ar verta eit` į pasimatymą su praeitim`?

Ar verta dar bandyt`… atgimt`?…

Sakau: Mielieji mano! Verta!…

Net jeigu vien` tik tam, kad (skaudžiai…) įsitikinti dar kartą:

Tikrai yra gyvenime nesugrąžinamų dalykų!…

Vienas jų, – (bene svarbiausias…), – tai jaunystė!…

Ta, kuri „tenai“, jau pragyventuose meteliuose…, paliko…

*

Ir vis dėlto…

Šaukiu aš praeitį, keliais dešimtmečiais tenykščią!!!…

Šaukiu, lyg tarsi paukščiais ji pavasariais galėtų vėl sugrįžti…

Šaukiu, (galbūt`) viliuos`…, kad ji lig šiolei nesudegintais laiškais galėtų vėl pražysti…

*

…O! Praeitie!… O! Tu, Gyvenimo Pavasari!… O! Tu, prabėgusi Jaunyste!…