Jonas Laivys

MEILĖ IR NEAPYKANTA – SESĖS DVYNĖS…

MEILĖ IR NEAPYKANTA – DVI UOGOS VIENOS KEKĖS…

MEILĖ IR NEAPYKANTA – DU JAUSMAI VIENOS ŠIRDIES…

GYVENIMAS NEMEILĖJE, BET… MYLINT…

Keistuolė aš… (Kai kas nenormalia mane net pavadina…)

Suprasti, o kodėl…, atrodo, niekas netgi nemėgina…

…Gimiau Dievulio užmirštam vaizdingam Grūšlaukės kaimely…

Užaugau čia aukšta graži (šviesiais plaukais) panelė!…

————————————————————-

Ir į tą mano mažą Žemaitijos žemę vienas senas bernas rado kelią…

Ir teko man tuomet liūdna dalia: ištraukti tą atklydėlį iš senbernystės liūno…

Buvau jauna ištekinta.

(Taip praradau aš ligi “to” nekaltą savo kūną…)

…Dukras dvi pagimdžiau…

(“Tam” senberniui matyt pritrūko spėkos sūnui…)

…Daug metų taip aš gyvenau-kentėjau it kokia vergė Izaura*… –

Visą laiką mane persekiojo budelio “to”, “to” baisuoklio seno berno juoda “aura”…

Romantška mano siela slapčia vis troško, vis ilgėjos išsvajotos meilės!…

Matė dukros augančios: pačios savęs kankinančiai man buvo gaila…

…Ir, štai, pavyko kartą man (vienai!…) į Birštoną, į sanatoriją, išvykti!

Va, čia ir supratau, kas gali man padėti atsitiesti, jaunai nesunykti…

Man reikia meilės!… Didelės! Man reikia tikro artimo žmogaus!… Šviesių svajonių!…

Čia pamačiau aš, kaip gyvena, supratau, kaip mylisi laimingi gražūs žmonės!…

@

…Po sanatorijos aš atgimiau, ilgai laiminga tarsi ant sparnų skrajojau!…

Dangus saulėtas man šypsojos… Man gražiai žydėjo gėlės…

Su meilės laime širdyje guliau ir kėliau…

Atrodė: auksas, deimantas… po kojom man žėrėjo!…

————————————————————————————————–

…Pakol…

Pakol “tas” senas bernas, tas “seklys”…, tas, atsiprašant, “mona” vyrs nesužinojo…

@

…Štai, nuo tada, – (seniai…), – ir blaškosi vis tebemylinti mano romantiška siela…

Ir kiekviena diena, gyvenant “taip”, man nemiela…

———————————-

Tačiau… Gerieji, laimingieji, mylintieji žmonės!

——————————————————

…Mane, (keistuolę…), gelbsti ligi šiol šviesios meilės svajonės!…

[Gal netgi kvailos svajos tos, gai net ir nerealios… (Gal ir  virtualios…)]

Bet aš žinau, ką meilė gali!…

——————————————————–

Žinau, kad dar ir aš galėčiau meilės laimės susilaukti ryto!…

Kad pagaliau!…

Kol mano grožis nenuvyto!…

_________________________________

* Iš žinomo brazilų teleserialo „Vergė Izaura“