„…mano gyvenimas yra kaip tremtis…“
Tadas Pocevičius [Meniškos sielos (32 metų) klajūnas…]
GYVENIMO TREMTINYS…
Esu aš globalus žmogus. Keliauju per žemynus…
Bet savo pėdos kiek giliau dar niekur neįmyniau…
Jaučiuos` ne Lietuvos, ne kažkokių ten JAV…
Jaučiuos` (mažų mažiausiai) Žemės rutulio pilietis!…
[Beje, – (jeigu kam baisiai rūpi…), – aš dėl to visai neketinu gailėtis…]
Galbūt todėl lig šiolei nerandu sau vietos,
Kur aš tikrai norėčiau apsistoti, būti…
Kurti, kaip visi normalūs žmonės,
Savo (pastovesnį…) vidų, savo buitį, būtį…
Kur tik sustoju, kur būnu, man zvimbia galvoje viena mintis:
Gyvenimas… Kas – jis?!… Jis man – tremtis…
Aš visą laiką noriu to, kas nauja, nepatirta…
(Girdžiu klaustuką savo oponentų: „…Ir numirti?!…“)
Belieka poną Tadą tik užjausti…
Ir paklausti:
Iš kur, už ką, kas ištrėmė (į šį gyvenimą) vargšelį?…
Ir dar: bet(b)ūnant tremtyje,
Ar nepraeis tikrasis, šis, gyvenimas pro šalį?!…
