BLOGIO IRŠTVA…

BLOGIO IRŠTVA…

(Sakmė-pasaka-baladė… apie vieną sodybą…)

…Yra (netoli jūros…) toks, kaip žmonės sako,

It vienuolmiestis, rajono centro lygio toks miestelis…
Na, o jame, prie akmenuotos upės, slėnyje – gatvelė…
Toj` gatvėj` – susigūžę trobos, taip vadinamos sodybos…

Viena sodyba šitoj` gatvėj`– ypatinga…

Ji ypatinga tuo, kad joj` pridygę daug blogybių…
O tas blogybes toj` sodyboj` sėja
Toksai, atidulkėjęs iš kažkokio Žemaitijos kaimo,
Nelaimingas… dvasios ubagėlis, niekadėjas…

Kaimynai toj` sodyboj` pastebi kažkokį keistą siluetą, tarsi vėlę…

Patyliukais šni(a)bždamasi: galgi ne žmogus tai, –
Gal koks kipšas, apsėstasis, nelabasis…,
Tarp dorų žmonių atguitas prakeiktųjų… dvasių?!…
Gal jis – dar mokslo neišaiškintos genties aborigenas?…
O gal tik paprasčiausias paranojikas, oligofrenas?…
Betykantis aukos, kaip musės – voras?…

Aplink sodybą tą – gan` aukštos, išraizgytos, suspygliuotos… tvoros.

Virš tos sodybos netgi skaisčią giedrą dieną tvyro dulkių ūkas…
Kažkokie sparnuoti padarai ratus ore keistai vis suka…

Toje sodyboje, kur tik skylė kokia, vien` – spynos-spynos-spynos…

Šunėkas didelis čia pririštas ant ilgo storo lyno…
Aplinkui viskas čia senienomis apsamanoję…
Aplinkui viskas čia tamsiu ledynmečiu apšalę…

Tarsi nujausdami artėjančią nelaimę, gresiantį pavojų…,
Tos gatvės žmonės traukiasi nuo tos sodybos kuo toliau į šalį…

Šnekama, kad namo rūsyje tasai žmogėnas urvą išsirausęs…

Šnekama, kad tos trobos, sodybos visuose kampuos` gan` keistos styro ausys…
Langai (net saulėčiausią dieną) tos sodybos gryčioj` – tamsūs…
Dažnai girdėti, kaip šuva žmogaus balsu, –
(Gal atvirkščiai…), – suinkščia, suspiegia, suamsi…

Primityvumu čia viskas atsiduoda, dvokia, –

Nėra visoj` parapijoje kito kiemo tokio…

*

Išvis: troboj`, sodyboje toje keisčiausi vyksta dyvų dyvai… –
Sunku ir apsakyt`, ir aprašyt`, kas iš tiesų čia dedas`…

Žiniuonės teigia: būk tai, keistas senbernis kažkoks tai
Jauną, dailią, gražią ir nekaltą mergą kažkada tai nelaimingai vedęs…

Kalbama, kad šis pavidalas žmogaus toje sodyboj` laiko

Šitą vargšę Moterį, mylėti(s) ir tylėti prisaikdinęs…
Namo rūsyje kankina, kvočia… ją, grandinėmis prisirakinęs…
Matosi, kaip kart`s nuo karto
Dūmai iš sodybos tos juodi tiršti pakyla… –
Kalbama: gal smaloje ta Moteris-auka čia svyla…

*

Šitam nelaimėliui visur sodyboj` vyrai svetimi vaidenas`…-

Vaidenas` jam, kad jo „Izaurą vergę“ sveiki, jauni ir gražūs vyrai pavilioti taikos`…
Ir jis, liguistai įtarus, paklaikęs…,
Tuos vyrus menamus kažkur vis gena…

*

…Jei vyras koks pro tą sodybą pravažiuoja, tam gatvės kelias prasižioja…

Jei upeliu pro tą sodybą vyras koks praplaukia,
To artimieji namuose nebesulaukia…

Jei vyras koks sodybon` ton` užeiti bando,
Šiurpu: tam Smertis dalgį išgalanda…

*

Kodėl čia viskas – „taip“, gerai, tiksliai… niekas nežino…

Beje, gatvikė, – paradoksalu, – gana tauriu vardu vadinas…

*

…Žegnojasi davatkos: „“Ach, sodyba ta… Tai lemtingasis „Dievo pirštas!…““

O gal?…

Kaip ten bebūtų, tai – didžiulio ilgamečio blogio irštva!…

P.S. Kas kada įsišaknijusį čia blogį tą išraus?!… –

Kada kankinama čia Moteris romantiškąją išsvajotą savo laimę–laisvę gaus?!…

————————————————————————————————

Jono Basanavičiaus

Parašyta ~ 1997 m. Paredaguota… – Paskutinį kartą 2014-10-15…

Įrašas paskelbtas temoje Eilėraščiai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.