ŽEMAITIS IR DZŪKĖ…
Žavingą dzūkaitę pamilo žemaitis…
Ir tokią, štai, ‘odę’ jos garbei suraitė:
…Dzūkaitės –
Kalvotų smėlynų mergaitės…
Jos – ne bedalės, jos – ne bekraitės…, –
Jos uogom` ir grybais turtingos…
Dainomis jos – balsingos…
Bernaičiams –
Labai dėmesingos…
Greitai į širdis jos jiems į… įsminga…
…Žemaitis – žymus gi, kad „kietas“…
Žino, kaip reikia dzūkaites mylėti…
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Žemaitį ir dzūkę sumetus į krūvą,
Išeina neprastas… lietuvis…
P.S. Istorijoj` šitaip nekart` yra buvę… –
Žemaičiai lig` šiol`
Per gražias dzūkikes nepražuvo…
*
P`.S`. O kad nebūt` pavydu aukštaičiams, sūduviams,
Lai ir jie „pasidaro“ kokį (neprastą)… lietuvį…
