Lyg iš giedro dangaus netikėtai staiga ėmė lyti: „Gal galėtumėm` mes pasimatyti!…“
ATVIRAS LAIŠKAS SENAI MEILEI…
Iš tiesų… Seniai nesimatėm… Turbūt daug kas naujo Tavo pasaulyj` įvyko?…
…Veikiausiai Tavo žavioj` šypsenoj` savieji dantys jau kliba?…
Papai dailieji Tavo ko gero suvyto, baigia išnykti?…
Tikriausiai Tavo ‘kvietinis’ kūšys jau nupliko?…
Tavo gražioj` subinėj` skylė tik beliko?…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Apskritai beveik viskas, kas Tavyje kažkada mane traukė ir gundė, jaučiu, kad nunyko…
∗
…Na, o aš… (Pasakysiu gal taip…) Prieš gražias moteris vis dar „kažkaip“ išsi“lydau“…
Sanatorinės meilės, – (anot V. Petkevičiaus, karštos… ir trumpos…) – mane vis dar lydi…
•∗•
… Kas dėl mūsų, sakau:
Kadangi šiandieną mums girdisi „jau…“,
Tad ar beverta mums susitikti?!…
Kam?!… Už ‘rankyčių’ „reikšmingai“ pasilaikyti?!…
„Mūsų amžiuje“ ar ne kvailoka šitai daryti?!…
∗∗∗
Sakai: pabendraukime bent virtualiai?…
Prašau!… Jeigu nori, gali…
Internetinę mano svetainę gali pavartyti…
Gali SMS (į iPhone…) ar e-mail`ą man parašyti…
(Pageiautina taip, kad man įdomu Tave būtų skaityti…)
P.S. Jei ne, Giedrius Savickas Tau sako: „Eik… šikti!“…
