IŠ KUR AŠ…
Sakmė apie tai, kur (gimęs) augau…
Tad…
…Aš – iš ten, kur žibalinė lempa smilko vakarais…
Aš – iš ten, kur molio pečius* iš tikrųjų, – (ne tautosakoje), – šiltas brolis…
Kur karšta plyta mums naktimis žiemos pašildydavo šaltą guolį…
Aš – iš ten, kur duona (iš taupumo…) buvo kepama ant klevo lapų…
Aš – iš ten, kur ligi alpulio svaigus dešros rūkytos kvapas…
Aš – iš ten, kur iš naminio milo** – pats puošniausias rūbas…
Aš – iš ten, kur kasdieninis apavas –
tai naginės***, (medinės) klumpės, tūbai****…
Aš – iš ten, javus kur kūlė(m`) spragilais…
Aš – iš ten, kur žemdirbys arklys, – (ne šuo), – žmogaus didžiausias draugas…
Aš – iš ten, kur krūmuose beveik visi kaimynai, (vengdami valdžios…), varydavo naminę…*****
…Žmonių (tada…) gyveno pilnas kaimas, kelios dešimtys šeimų…
Dainas dainuodavo… (Nebuvo nusiminę…)
– – – – – – – – – – – – – – – – –
…Aš – iš ten, kur
„…kas – už kelio vingio…, kas – už miško…, kas – už kalno…?“,
kaimo vaikui rūpi…
Aš – iš ten, kur Plungė – didmiestis, kur Klaipėda – pasaulio pabaiga…
*
Brangieji mano! Aš – tikrai iš „ten“…
Tai buvo mano saulėta vaikystė****** …
Gyvenimo pradžia… 
__________________________
* Žemaitiškai. O šiaip tai – krosnis
** Storas veltas vilnonis naminis audinys
*** Žemaitiškai. Vyžos.
**** Žemaitiškai. Veltiniai
***** Degtinė, kuri vadindavosi „krūminukė“
****** Juozas Baltušis
