IŠ KUR AŠ…

IŠ KUR AŠ…

Sakmė apie tai, kur (gimęs) augau…

Tad…

…Aš – iš ten, kur žibalinė lempa smilko vakarais…

Aš – iš ten, kur molio pečius* iš tikrųjų, – (ne tautosakoje), – šiltas brolis…

Kur karšta plyta mums naktimis žiemos pašildydavo šaltą guolį…

Aš – iš ten, kur duona (iš taupumo…) buvo kepama ant klevo lapų…

Aš – iš ten, kur ligi alpulio svaigus dešros rūkytos kvapas…

Aš – iš ten, kur iš naminio milo** – pats puošniausias rūbas…

Aš – iš ten, kur kasdieninis apavas –

tai naginės***, (medinės) klumpės, tūbai****

Aš – iš ten, javus kur kūlė(m`) spragilais…

Aš – iš ten, kur žemdirbys arklys, – (ne šuo), – žmogaus didžiausias draugas…

Aš – iš ten, kur krūmuose beveik visi kaimynai, (vengdami valdžios…), varydavo naminę…*****

…Žmonių (tada…) gyveno pilnas kaimas, kelios dešimtys šeimų…

Dainas dainuodavo… (Nebuvo nusiminę…)

– – – – – – – – – – – – – – – – –

…Aš – iš ten, kur

„…kas – už kelio vingio…, kas – už miško…, kas – už kalno…?“,

kaimo vaikui rūpi…

Aš – iš ten, kur Plungė – didmiestis, kur Klaipėda – pasaulio pabaiga…

*

Brangieji mano! Aš – tikrai iš „ten“…

Tai buvo mano saulėta vaikystė******

Gyvenimo pradžia… 

__________________________

* Žemaitiškai. O šiaip tai – krosnis

** Storas veltas vilnonis naminis audinys

*** Žemaitiškai. Vyžos.

**** Žemaitiškai. Veltiniai

***** Degtinė, kuri vadindavosi „krūminukė“

****** Juozas Baltušis

Įrašas paskelbtas temoje Eilėraščiai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.