…miškai — tai mūsų žemės gyvos mintys…
…jiems išnykus visiškai, žmogus ir žemė ims kankintis…
Justinas Marcinkevičius
MIŠKE…
[…Gali atrodyti, kad mano statuso, – (senjoras), – žmogui visos dienos – „laisvalaikis“… Ir vis dėlto…]
Laisvalaikiu mėgstu pa(si)vaikščioti po Girulių mišką.
Šiandien, 2012-03-26, ūkanotą kovo dieną, „pasiklydau“…
Maršruto galas buvo Universitetinė ligoninė. (Bufete-valgykloje – kavutė, ir atgal.)
Perėjęs kelią nėjau tiesiai link Vasaros estrados, o kirtau kampą per mišką įstrižai,
manydamas, kad į asfaltuotą taką išeisiu kažkur kairiau estrados.
Einu-einu… Einu-einu… Aplink – absoliutus miškas!
Į visas keturias puses, sukantis 360° kampu. Retokas. Gražus. Dominuoja pušys.
Čiulba paukšteliai. Daugkrat girdėjosi genių stuksenimas.
Tolumoje prašuoliavo (trys) stirnos. Keliose vietose išknista šernų.
Keliose vietose – briedžių pėdos ir…
(Pagalvodavau: o kurgi nakvoja miško žvėrys, kur jie miega?
Dabar, atrodo, žinau, – po aukštom` tankiom` eglėm`.
Nes po keletu eglių užtikau kažką panašaus į jų gultus.)
Jaučiu, kad nuėjau aiškiai per „toli“: asfaltuoto tako kaip nėr, taip nėr…
Netoliese suūkė traukinys, supratau, kad „varau“ link Girulių…
Laimei, iš po debesų švystelėjo saulė.
Buvo aišku, kad turiu ryžtingai pasukti dešinėn, nors „orentacija“ sakė ką kita…
Pasukęs netrukus išėjau į asfaltuotą taką. Netoli ligoninės.
(Vietoj manymo šiek tiek kairiau estrados…)
Buvo smagu ir įdomu…
Ant tako… (Foto 2012-02-20)
