PO 55 METŲ…

PO 55 METŲ…

Nuoširdžiausiai tikiu, kad ir vyras, ir tėvas, (ir, va, jau senelis) Tu – geras…

Ir  tikiu,  kad  Tu  man,  (su manim`)…  „taip“  nebūtum`  padaręs…

Bet…  Supraski: po šitiek`os, – netgi per pusšimtį!…, – metų!…

Kada ir gyvenimai du atskirai jau beveik nugyventa…

Kada, (būkime sau atviri!), jau pradėjome senti…

Aš pati, štai, keliskart` esu jau močiutė… –

(Beje, juk kitaip negalėtų  ir  būti?…)

*

…Gerumo  šiandieną  –  taip reta!…

*

…Ar beverta ką keisti, dalyti?…

*

…Atleisk  man!…  Prašau!

– – – – – – – – – – – – –

(Galėjusi Tavo vienintelio būti…) Dalytė…

Įrašas paskelbtas temoje Eilėraščiai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.