ANT (ŠIAURINIO) MOLO…
*
…Laivas šiaip jau tik – didelis šaltas metalas.
Bet, palikdamas uostą, tarytum atgyja… Ir liūdi…
Nes ant apsnigto molo, štai, šąla
Mergaitė, daili gražuoliukė…
Nes ant saulės įkaitinto molo, štai, krenta
Graudžios ašaros palikto kranto…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Jos tarytum į jūrą, į tolumą šaukia:
„Paliktas krantas Tavęs, Laive, laukia!…“
*
Molu šituo kas dieną vaikšto aibės uostelėnų ir svečių…
Tikriausiai nemąstydami, kiek šitas molas žino, saugo (meilės) paslapčių…
