SODO ROJUS…

SODO ROJUS…

…Iš trešnės šičia iškritau.

Mane čia trenkė elektra…

Čionai upelyje skendau…

Gyvatė šičia man vos neįkirto…

Čionai vapsva, (tupėjus obuoly`), į lūpą man įgėlė.

Šikšnosparnis į klyną buvo įsisegęs…

Čia kurmiai primena apie save, kur pasislėpę.

Špokai, strazdai ir kitokie sparnuočiai avietes, vyšnias, serbentus… čia nusiaubia…

Čia zuikiai-kiškiai žiemą jaunas obelis „patvarko“…

Čia kiaunės, lapės tankiai daro savo tvarką…

Čia skruzdėlių – apstu. Uodų. Kurklių.

Ir kitokiausių ir vabzdžių, ir kirmėlių…

Čia kartais mus aplanko liūtys ir užlieja sodą, namo rūsį…

Čia kartais vagys įsilaužia…

Čia nuo darbelių visokių buvau traumuotas aš ne kartą…

Miriau čia nuo insulto, nuo infarkto…

Čia savo vaikučius kasmet` pastogėje čiurliai (gal kregždės) peri…

Gandrai čia kaip namiškiai varlinėja.

Laukinės antys drąsiai krypinėja.

Pavasariais upelyje čia neršia, – (aš jas gaudau…), – nėgės.

Saldi sula per barzdą varva…

Žalčiai čionai į užantį meilingai įsirango…

Atšilus orui, varlės šoka tango…

Sraigės įdomias greičio lenktynes rengia…

Ir bebrai upeliu čia retkarčiais užklysta, –

[Iš jų šašlykas – nuostabus, (jeigu pavyksta…)]

Birželyje čia Joninių į dangų remias` laužas…

Sidabro eglėje – Kalėdų varpas gaudžia…

Per visą vasarą čia žydi, kvepia iš vaikystės atkeliavę gėlės…

Medus iš žiedų teka, – (jį bitės godžiai laka.)

Moliūgai, apelsinai, riešutai, bananai, vynuogės, aguonos… šičia puikiai dera…

Tarp vaisių medžių ir pilaičių čia beveik nebūna vėjų…

Čia – atviras esu visiems: be užraktų ir be tvorų, be vartų…

Svetingai priimu visus svečius, jaunesnę kartą… –

Garuoja jiems „pagardinta“ kava…

Kai lyja, kad ir šiaip… namelio židinyj` – ugnis gyva.

Po ryto vėsią rasą galiu aš maklinėti basas.

Nenoriu, bet galėčiau čia laikyti ne tik vištą, ožką, – kiaulę, karvę…

Visiems-visiems-visiems… Visiems čia yra gera!

*

Čionai mane kažkokia stebuklinga aura gaubia.

Gamta man pasaką spalvotą palaimingą seka.

Čia – mano pramogos, mano turizmas, mano čia bažnyčia…

Ir taip toliau… Ir panašiai…

Visas pasaulis mano – šičia!…

Todėl be paliovos visiems visur visad` kartoju:

Ne, ne sodas čia, –

Čia – mano Žemės Rojus!

P.S. Ir aš jame, štai, va, – kaip agurkiukas koks, gražus ir kietas, sau žaliuoju…

(Iš serijos „Apie save – autoironiškai…“)

Įrašas paskelbtas temoje Eilėraščiai. Išsisaugokite pastovią nuorodą.