Jonas Laivys (Kuršių ainis…)

VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI…

Jų liko, suprantama, daug įvairių… Ir gražių, ir gal ne visai…

Bet šį kartą – „poringė“ ne apie tai.

…[Kadangi prie seserų (vyresnių) buvau kaimo vaikas],

Labiausiai, ko man ligi šiol neištrynė dar laikas:

Kada pajutau, kad aš – ne kaip sesės, kad aš – ne mergelė…

Ir kad gal nebereikia sodinti manęs (tarsi mažo…) ant kelių…

ADRESAS… (Arba „KUR AŠ GYVENU…“)

…Kur aš gyvenu, ten apvalius metus pušynai savo aromatais ošia…

Kur aš gyvenu, ten erdvę gaubia ne tiktai dangaus, – ir jūros, – mėlis…

Kur aš gyvenu, ten smėlio kopas augalai iš „Raudonosios knygos“ puošia…

Kur aš gyvenu, ten jūros bangos šniokšdamos į smėlio krantą gura…

Kur aš gyvenu, tenai nuo galimos Neptūno nemalonės saugo molas…

Kur aš gyvenu, ten saulė (paslaptingai…) vakarais pasineria į jūrą…

Kur aš gyvenu, „Budys“ ten žuvo (A+A) kadais`*…

Kur aš gyvenu, tenai kasmet` jūreiviams žuvusiems į jūrą leidžiami vainikai…

Kur aš gyvenu, ten švyturys per kiaurą parą bkyksi-švyti…

Kur aš gyvenu, takais ten kopos išraižytos…

(Nors šalia – nafta ir uostas ir laivai, ir geležinkeliai…, ten, patikėkite, dėl to ramu…)

Kur aš gyvenu, ten briedžiai, stirnos, kiškiai, voverys, šernai… ateina prie namų…

Kur aš gyvenu, ten vasaros – nuogybių (ir gražių, ir nevisai…) gan` pilnos…

Kur aš gyvenu, ten, kaip taisyklė, žiemos – šlapios, šiltos…

Kur aš gyvenu, ten rudenys – vėlyvi…

Kur aš gyvenu, tenai pavasariai – ankstyvi…

Kur aš gyvenu, ten visada gausu vaikų, jaunimo ir senolių…

Kur aš gyvenu, ten kartais dantyse sugirgžda smėlis…

Kur aš gyvenu, ten kartais siaučia (ir baugina…) škvalai – liūtys, vėjai…

Kur aš gyvenu, ten stintų, menkių, plekšnių… būna, ocho-cho!, kokie laimikiai!…

Kur aš gyvenu, ten gatvės – tik žuvų vardais…

Kur aš gyvenu, tenai iš smėlio statomos didingos pilys, kepami pyragai…

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Kur aš gyvenu, ta žemė kaž`kodėl gana keistu vardu vadinama – Melnragė…

____________________________________________________

* „Budys“ – tarpukario Lietuvos jūrų skautų mokomasis burlaivis. Žuvo 1933 m.

IŠ KUR AŠ…

Sakmė apie tai, kur (gimęs) augau…

Tad…

…Aš – iš ten, kur žibalinė lempa smilko vakarais…

Aš – iš ten, kur molio pečius* iš tikrųjų, – (ne tautosakoje), – šiltas brolis…

Kur karšta plyta mums naktimis žiemos pašildydavo šaltą guolį…

Aš – iš ten, kur duona (iš taupumo…) buvo kepama ant klevo lapų…

Aš – iš ten, kur ligi alpulio svaigus dešros rūkytos kvapas…

Aš – iš ten, kur iš naminio milo** – pats puošniausias rūbas…

Aš – iš ten, kur kasdieninis apavas –

tai naginės***, (medinės) klumpės, tūbai****…

Aš – iš ten, javus kur kūlė(m`) spragilais…

Aš – iš ten, kur žemdirbys arklys, – (ne šuo), – žmogaus didžiausias draugas…

Aš – iš ten, kur krūmuose beveik visi kaimynai, (vengdami valdžios…), varydavo naminę…*****

…Žmonių (tada…) gyveno pilnas kaimas, kelios dešimtys šeimų…

Dainas dainuodavo… (Nebuvo nusiminę…)

– – – – – – – – – – – – – – – – –

…Aš – iš ten, kur

„…kas – už kelio vingio…, kas – už miško…, kas – už kalno…?“,

kaimo vaikui rūpi…

Aš – iš ten, kur Plungė – didmiestis, kur Klaipėda – pasaulio pabaiga…

*

Brangieji mano! Aš – tikrai iš „ten“…

Tai buvo mano saulėta vaikystė****** …

Gyvenimo pradžia… 

__________________________

* Žemaitiškai. O šiaip tai – krosnis

** Storas veltas vilnonis naminis audinys

*** Žemaitiškai. Vyžos.

**** Žemaitiškai. Veltiniai

***** Degtinė, kuri vadindavosi „krūminukė“

****** Juozas Baltušis