ŽEMAITIS IR DZŪKĖ…
…Kokioje nors pasakoje juk galėjo šitaip būti:
Ėmė ir pamilo koks žemaitis kokią dzūkę…
Žavingą dzūkaitę pamilo žemaitis…
Dzūkaitės –
Kalvotų smėlynų mergaitės…
Jos – ne bedalės, jos – ne bekraitės…, –
Jos uogom` ir grybais turtingos…
Jos mokytis, dirbti netingi.
Bernaičiams –
Labai dėmesingos…
Žemaitis – žymus gi, kad „kietas“…
Stotingas… Dailus… Kaip išlietas…
Žemaitį ir dzūkę sumetus į krūvą,
Išeitų ko gero neprastas…
Lietuvis…
P.S. Istorijoj` šitaip nekart` yra buvę… –
Žemaičiai lig` šiol`
Per gražias dzūkikes nepražuvo…
*
P`.S`. O kad nebūt` pavydu aukštaičiams, sūduviams,
Lai ir jie pasidaro kokį (neblogą) lietuvį…
