PO 55 METŲ…
Nuoširdžiausiai tikiu, kad ir vyras, ir tėvas, (ir, va, jau senelis) Tu – geras…
Ir tikiu, kad Tu man, (su manim`)… „taip“ nebūtum` padaręs…
Bet… Supraski: po šitiek`os, – netgi per pusšimtį!…, – metų!…
Kada ir gyvenimai du atskirai jau beveik nugyventa…
Kada, (būkime sau atviri!), jau pradėjome senti…
Aš pati, štai, keliskart` esu jau močiutė… –
(Beje, juk kitaip negalėtų ir būti?…)
*
…Gerumo šiandieną – taip reta!…
*
…Ar beverta ką keisti, dalyti?…
*
…Atleisk man!… Prašau!…
– – – – – – – – – – – – –
(Galėjusi Tavo vienintelio būti…) Dalytė…
