Vidurinę mokyklą baigiau, kaip pasakė bendrabučio-internato
virėja Konstancija, „peraugęs“…
Mano bendraklasiai buvo trimis metais už mane jaunesni.
Mat, po keturių klasių vienus metus manęs neleido toliau mokytis:
atseit, buvau per mažas…, o iš tikrųjų likau namuose dirbti…
Metais už bendraklasius „senesnis“ pradėjau mokytis penktoje klasėje. Nuo rudens iki žiemos – Didvyčių tuometinėje septynmetėje mokykloje, o žiemą, (kada kasdien nubristi per pusnis gal kokius 5 km. beveik neįmanoma), mane išveždavo į Platelius. Į vidurinę mokyklą. „Ant kveteros“ pas bažnyčios „Pročkelę“. (Vėliau – pas tetą.) (Dabar aš suprantu, koks tai turėjo būti stresas… Sakoma: net medelis persodinamas patiria sukrėtimą…) Dar viena aplinkybė: Didvyčiuose užsienio kalba – anglų, Plateliuose – prancūzų… Tačiau noras mokytis buvo stipresnis už… mane patį!
Aštuntoje klasėje, (Plateliuose), peršalęs per 1958 m. žiemos speigus,
susirgau. (Dešinės kojos sąnarių uždegimu.)
Baigdamas pasveikti ir labai verždamasis atgal į mokyklą, atkritau…
Liga, kol galutinai pasveikau, užsitęsė dvejus metus…
(Jau pats suvokiau: grįžti atgal į Platelius, kada mano buvę bendraklasiai – dviem klasėmis aukščiau, – gili psichologinė, dvasinė trauma… Todėl pasiprašiau į Alsėdžius, pas nepažįstamus.)
Tuos prarastus metus „atgavau“, „pabėgęs“ nuo tarnybos armijoje:
įstojau į Kauno Politechnikos Institutą, iš kur į kariuomenę neėmė.
Tiesa, vienus metus dar vis dėlto teko prarasti, persivedant mokytis iš KPI
į Kaliningrado Technikos Institutą:
vietoj tradicinių penkių metų mokslai užsitęsė šešis metus.
(Beje, institute mano grupėje buvo ir vyresnių už mane…)
„Prarasti“ metai galutinai tarsi ištirpo, pradėjus dirbti.
Dabar, šiandien, ir su savo klasiokais, ir su savo kursiokais esame „lygūs“:
visi, (atsiprašant…), – (žili) senjorai…
