Rašyta 2013-05-30…
(MANO) PRAEITIS… 
O, Dieve, koks naivumas… Koks naivumas!… –
Praeitį (iš užmaršties…) bandyti prisišaukti…
Kada „tos“ praeities keliskart` perstatyti rūmai…
Kada „ta“ praeitis (galbūt`) nemoka
ir (galbūt`) negali ar (galbūt`) nenori… prisiminti, laukti…
*
Ir vis dėlto…
Aš nerašau: „Šaukiu aš tautą!…“
(Nes nesu Brazdžionis…)
Rašau: šaukiu aš praeitį ateiti!!!…
(Nes esu truputį nostalgingas Juonis…)
Taigi…
„Ta“ praeitis nuo savo pradmenų nutolo,
Tarytum laivas koks nuo jūros vartų molo…
„Toje“ praeityje – sudegusios (audringos) aistros, –
[Dabar belikę, (galima sakyti), tik „sava“… ir… vaistai…)
…Dalis „tos“ praeities į mokslus didelius išėjo…
Dalis „tos“ praeities gražiausiais sodais sužydėjo…
…Dalis „tos“ praeities prieš daugel` metų už…, už… ištekėjo,
(ir atžalų krūva jai užderėjo… Anūkės ir anūkai į panas, į vyrus jau išėjo…)
…Dalį „tos“ praeities visokie kvaišalai į savo liūną nugramzdino…
…Dalis „tos“ praeities gyvenimo pilnatvės taip ir nepažino…
Ir pagaliau: dalis „tos“ praeities, deja, jau ir kapuos`…
…Beliktų, (jei mokėčiau…, jei galėčiau…, jei norėčiau…),
(tyliai…) pasimelst`… Už praeitį… Už „tuos“…
*
Ir vis dėlto…
Ar verta eit` į pasimatymą su praeitim`?
Ar verta dar bandyt`… atgimt`?…
Sakau: Mielieji mano! Verta!…
Net jeigu vien` tik tam, kad (skaudžiai…) įsitikinti dar kartą:
Tikrai yra gyvenime nesugrąžinamų dalykų!…
Vienas jų, – (bene svarbiausias…), – tai jaunystė!…
Ta, kuri „tenai“, jau pragyventuose meteliuose…, paliko…
*
Ir vis dėlto…
Šaukiu aš praeitį, keliais dešimtmečiais tenykščią!!!…
Šaukiu, lyg tarsi paukščiais ji pavasariais galėtų vėl sugrįžti…
Šaukiu, (galbūt`) viliuos`…, kad ji lig šiolei nesudegintais laiškais galėtų vėl pražysti…
*
…O! Praeitie!… O! Tu, Gyvenimo Pavasari!… O! Tu, prabėgusi Jaunyste!…
