Jonas Laivys (Kuršių ainis…)

MEILĖ IR NEAPYKANTA – SESĖS DVYNĖS… 

MEILĖ IR NEAPYKANTA – DVI UOGOS VIENOS KEKĖS…

MEILĖ IR NEAPYKANTA – DU JAUSMAI VIENOS ŠIRDIES…

GYVENIMAS NEMEILĖJE, BET… MYLINT…

Keistuolė aš… (Kai kas nenormalia mane net pavadina…)

Suprasti, o kodėl…, atrodo, niekas netgi nemėgina…

* 

…Gimiau Dievulio užmirštam vaizdingam Grūšlaukės kaimely…

Užaugau čia aukšta graži (šviesiais plaukais) panelė!…

————————————————————-

Ir į tą mano mažą Žemaitijos žemę vienas senas bernas rado kelią…

Ir teko man tuomet liūdna dalia: ištraukti tą atklydėlį iš senbernystės liūno…

Buvau jauna ištekinta.

(Taip praradau aš ligi “to” nekaltą savo kūną…)

…Dukras dvi pagimdžiau…

(“Tam” senberniui matyt pritrūko spėkos sūnui…)

* 

…Daug metų taip aš gyvenau-kentėjau it kokia vergė Izaura*… –

Visą laiką mane persekiojo budelio “to”, “to” baisuoklio seno berno juoda “aura”…

* 

Romantška mano siela slapčia vis troško, vis ilgėjos išsvajotos meilės!…

Matė dukros augančios: pačios savęs kankinančiai man buvo gaila…

* 

…Ir, štai, pavyko kartą man (vienai!…) į Birštoną, į sanatoriją, išvykti!

* 

Va, čia ir supratau, kas gali man padėti atsitiesti, jaunai nesunykti…

Man reikia meilės!… Didelės! Man reikia tikro artimo žmogaus!… Šviesių svajonių!…

Čia pamačiau aš, kaip gyvena, supratau, kaip mylisi laimingi gražūs žmonės!…

@

…Po sanatorijos aš atgimiau, ilgai laiminga tarsi ant sparnų skrajojau!…

Dangus saulėtas man šypsojos… Man gražiai žydėjo gėlės…

Su meilės laime širdyje guliau ir kėliau…

Atrodė: auksas, deimantas… po kojom man žėrėjo!…

————————————————————————————————–

…Pakol…

Pakol “tas” senas bernas, tas “seklys”…, tas, atsiprašant, “mona” vyrs nesužinojo…

@

…Štai, nuo tada, – (seniai…), – ir blaškosi vis tebemylinti mano romantiška siela…

Ir kiekviena diena, gyvenant “taip”, man nemiela…

———————————-

Tačiau… Gerieji, laimingieji, mylintieji žmonės!

——————————————————

…Mane, (keistuolę…), gelbsti ligi šiol šviesios meilės svajonės!…

[Gal netgi kvailos svajos tos, gal net ir nerealios… (Gal ir virtualios…)]

Bet aš žinau, ką meilė gali!…

——————————————————–

Žinau, kad dar ir aš galėčiau meilės laimės susilaukti ryto!…

Kad pagaliau!…

…Kol mano grožis (vis dar…) nenuvyto!…

_________________________________

* Iš žinomo brazilų teleserialo „Vergė Izaura“  

„PELĖDŽIUKAS…“

Galbūt dėl graikiško, gruziniško, (o gal kai kam ir žydiško…)

(Madingai šnekant) savo profilio

Vaikystėje buvau aš pravardžiuojamas:

„Pelėdos vaikas…“, „Kumpanosis…“, „Knabis…“

Tuomet tie žodžiai man skambėjo deginančiai skaudžiai!

[Dabar sakyčiau, jog dėl to (vaikystėje)
kompleksavau...]

Kaimynui sutiktam dažnai netardavau nė „Labas!…“

Nedrįsdavau pakybinti net gražesnių mergaičių…

Ne kartą (dėl to „defekto baisaus“…) (nevyriškai) verkiau…

……………………………………………………………………….

Tačiau šiandieną (jau daugybę metų) „tai“ visai man neužkliūva!

(Tiesa, „taip“ niek`s manęs nebevadina…)

Esu žemaitis aš, lietuvis! (O ne koks graikas, žydas ar gruzinas…)

*

(Nors, pavadinamas gražiu, lig šiol nuščiūvu…)

…Ir prisakė man daktarai: „Nerūkyk! Nikotinas – nuodai…“ 

Ir prisakė man daktarai: „Negerk! Alkoholis – blogai…“

Ir prisakė man daktarai: “ Nemylėk!… Meilė – širdžiai – kerai…“

Ir dar daug ką prisakė man daktarai…

Kad  ir „tas“ – negerai… Ir „anas“ gali kenkti…

…O kai pagalvoji gerai: užvis kenksmingiausia – gyventi… 

Algimantas Baltakis (Berods…)