Graikijoje 600 metų prieš mūsų erą
oratorių kalbos trukmė būdavo nustatoma vandens laikrodžio, vadinamo klepsidra, pagalba.
Oratorius kalbėdavo tol, kol iš klepsidros ištekėdavo vanduo.
Klepsidra iki šių dienų išliko kaip saiko jausmo simbolis.
Vandens ir laiko turime (kol kas…) daugiausiai. Todėl netaupom`
jų kaip pinigų. O reik`tų juos įvertinti mums auksu! Nes
daug kas daug kur aiškiai per pigu… Nūnai
nebe klepsidrą, o grafiną vandens
nuo litrų gal penkių talpos,
štai, į tribūną
tūlai
pasakoriai ima. Ir
„duoda“, pasak liaudies, jie kalbos…
Kol neištuština grafino viso, kalbas užgerdami
po gurkšnį vis. Kol vandeniu tos kalbos nepraskysta, vanduo
kol nepavirsta kalbomis… …Grąžinkim` į tribūną jausmą saiko! Kaip
laikrodį vandens „anų“ laikų… Labiau mes, žmonės, vertinkime vandenį ir laiką!
*
Ir, aišku, žodį… Be kalbų paikų…
